Maldelė
Posted by Artūras Šlajus in Auksinės mintys on July 2nd, 2009
Dieve, prašau tavęs, kad visos kalorijos nueitų į papus. Amen
– Reda
Vaikystė
Posted by Artūras Šlajus in Auksinės mintys on June 29th, 2009
Ar pamenate? Ar pamenate save vaikystėje?
Deja, jums tektų atsakyti neigiamai. Klystumėte tvirtindamas, neva atmintimi nesiskundžiate. Iš tų migloje skendinčių, potyrių kupinų dienų atgamintumėte nebent nuotrupas, kurios padėjo suformuoti jūsų asmenybę. Prisimintumėte akimirkas, kai jautėtės gyvas, keletą kadrų iš ypatingų dienų ar momentų, kai kažkas jums padarė neišdildomą įspūdį. Bet pačios vaiksytės, kaip anuomet vienintelės būsenos, nė už ką neatmintumėte.
Bent jau įprastame pasaulyje.
Sanų šalyje jūs puikiai pamenate, ką reiškia idiotiška palaima, kuri pati jus susirasdavo ir savaime užliedavo. Pamenate, kaip bet koks daiktas galėdavo tapti talismanu, su kuriuo nevalia skirtis, ir kaip naują žaisliuką privalėdavote laikyti grea lovos, idant pabudęs kaipmat jį išvystumėte. Pamenate, kaip jausdavotės motinos glėbyje, kai ji jus apkabindavo, nes tiesiog norėdavo parodyti savo meilę, o jūs nebuvote pernelyg didelis, kad gėdintumėtės emocijų protrūkio. Pamenate, kaip vien dėl smagumo leisdavotės tekini. Pamenate, kaip jus užtvindydavo viso pasaulio energija, ir jūs pats žinodavote, jog lygiai taip pat elgsitės tiek rytoj, tiek poryt, nesitikėdavote jokių staigmenų - na, nebent malonių, - neabejodavote įveiksiąs bet kokius sunkumus. Kuriam laikui pajuntate pilnatvę, visus savo pragyventus metus, mažylį ir suaugusįjį, ūmai susikimbančius rankomis, taip tvirtai vienas kitą apglėbiančius, kad jie bemaž ištirpsta visumoje.
Jaučiatės nuostabiai, nes vaikas tebeglūdi jūsų viduje: tik jis užrakintas tolimoje, tamsioje kameroje, kur neprasismelkia šviesa, kur nėra ką veikti ir su kuo pasikalbėti. Nemanykit, jog bruku psichologinius paistalus apie “vidinį vaiką”. Kalbu visiškai rimtai. Pyplys vienišas sėdi drėgmėje ir šaltyje, tūno jūsų širdyje, bet nutolęs per tūkstantį mylių vis dar viliasi, kad vieną dieną jūs ateisite, paimsite jį už rankos ir išsivesite į šviesą, prie kokio nors upokšnio, kur judu galėsite drauge pažaisti. Tačiau taip elgtis jūs nesiruošiate.
Kas jums gyvenime atrodo svarbiausia, kas suteikia laimę?
Pavyzdžiui, meilė, galimybė kažką myėti taip stipriai, kad jūs ištiesiate rankas, trokšdamas apkabinti kitą žmogų ir pats atsidurti jo glėbyje. Arba geras maistas, gardžiavimasis kiekvienu kąsniu. Bet tai ne biologinės būtinybės. Pasidulkinimui meilės objekto nereikia, o valgyti įmanoma viską, kas nepagaminta iš metalo. Biologiniai stimulai, įkūnijantys vakarykštės dienos įnagius, kuriais bakštinami galvijai, atrofavosi vos tik nustojome kabarotis medžiais ir išmokome savo valiai pajungti traukos jėgą. Gamta žino, kad iš jos rankų išspūdome, todėl daugiau ar mažiau paliko mus ramybėje. Ji užsiima vabzdžiais bei augalais ir tenkinasi tuo, jog protarpiais, apie save primindama, mums pasiunčia virusų.
Jūs mylite dėl poreikio turėti artimą žmogų, visai kaip vaikystėje, ir pats norite būti reikalingas. Valgote, nes skonio sodrumas neleidžia jums užmiršti, ką reiškia pasitenkinimas, skausmo malšinimas. Puikiausi dailės darbai teprilygsta raudonam gelės žiedui, kurį regėjote linguojant vėjelio šuoruose, kai jums buvo dveji. Įdomiausi filmai jus tiesiog sugrąžina į jaunas dienas, kai suapvalėjusiomis akimis spoksojote į aplinkui sūkuriuojantį chaosą. Suaugus visi tie išgyvenimai prislopsta - jie pakurstomi tik tai atvejais, jei truputį pradarote kameros langelį, leidžiate išblyškusiam vaikui godžiai įsispiginti į pasaulį, sugerti šį į save, prieš atslenkant tamsai…
Iš Only Forward by Michael Marshall Smith (Eridano PFAF 423)
Suvokimas
Posted by Artūras Šlajus in Auksinės mintys on June 28th, 2009
Ar dažnai mėginote su kuo nors šnekėtis apie jums reikšmingus dalykus? Bandėte priversti į šiuos pažvelgti jūsų akimis? Kiek kartų pokalbiai pasibaigdavo tuo, kad jus apimdavo kartėlis ir neapykanta pašnekovui, nes dėl jo reakcijos jausdavotės taip, tarytum jūsų skausmas visiškai niekuo nepagrįstas?
Pavyzdžiui, kai išsiskiriate su mylimaisiais, jus užvaldo poreikis kažkam išsakyti savo jausmus - jums maga, jog kiti suvoktų, koks įtūžęs ir išsigandęs esate. Bėda ta, kad jie nepajėgūs jūsų permanyti. “Puikių žmonių pasaulyje nestinga”, tikina. Arba “Tau bus geriau be jų.” Arba “Gal nori bulvių traškučių?” Jie nesupranta, kaip jaučiatės, nes kiekvieną dieną, kiekvieną valandą nebuvo jūsų kailyje. Nesupranta, kokiems dalykams teikiate reikšmę, kas jums padarė didžiausią įtaką ir kas suformavo jūsų pasaulį. Nesupranta, kad asmuo, keliantis jums skausmą, gali būti tas, kurio jums labiausiai reikia. Nesupranta, ką esate patyręs, ir nemato jus prilaikančių atsiminimų kolonų. Paprasčiau kalbant, per menkai jus pažįsta ir niekuomet neįstengs suvokti jūsų jausmų. Kiekvienas iš mūsų vienišas tūno savame pasaulėlyje, kurie visi tarpusavyje skiriasi. Žmonėms galite siųsti laiškus ar rodyti nuotraukas, bet ten, kur jūs gyvenate, jie niekada neapsilankys.
Nebent juos mylite. Bet jūsų meilę jie gali paversti pelenais.
Iš Only Forward by Michael Marshall Smith (Eridano PFAF 423)
Antis
Posted by Artūras Šlajus in Kūryba on June 15th, 2009
Kairėj manes sedėjo antis. Žalia, žalia antis. Na gal ir nevisai žalia, žalia buvo tik jos galva, bet šiaip tai ji buvo neišpasakytai graži. O aš sedėjau… Ir stengiausi nejudėti.
Keista buvo tai, kad nors aš čia kiurksojau jau visą dieną, antį šalia savęs pamačiau tik dabar. Jeigu mielas skaitytojau susidomėjai, kur gi aš esu, tai atsiprašau už užmaršumą ir tuojaus pasipasakosiu, tik turėki kantrybės. Kaip jau sakiau, keista buvo tai, kad antį pamačiau tik dabar. Sėdinčią. Tyliai. Ramiai. Ar išvis kada nors matei ramiai ant žolės šalia taves sėdinčią antį? Ne? Va aš irgi pirmą kartą mačiau. Todėl tykiai tykiai tupėjau ir mąsčiau ką gi toliau daryti.
Tupėjau aš šalia upelio. Jis tyliai čiurleno bėgdamas pro šalį, o aplinkui lingavo smilgos ir trauklapiai. Kažkur čirpseno paukščiai, o aš sedėjau ištiesęs kojas ant smelėto jo kranto ir mėgavausi saulės šviesa krintančia man ant pėdų.
Nuostabi diena pasitaikė. Nei karšta, nei šalta. Pats tas ramiam pasisedėjimui. Netgi, ko gero, buvau užmigęs! Nes kitaip tikrai būčiau pastebėjęs antį. Tą pačią žavią, žalią antį…
- Laba diena, panele Antie, - kreipiausi į ją.
Ji tik pamirksėjo savo akimis ir ištarė “Kvakt”, lyg sveikindamasi. Bet nepabėgo. Net nesiteikė atsisukti. “Pižonė” - pamaniau.
- Nuostabi diena sedėti prie upelio, ar ne, panele Antie? O gal derėtų į jus kreiptis ponia?
Galite vadinti mane išprotėjusiu, bet man rodos jinai atsakė “ne”. Kaip kitaip galima interpretuoti jos galvos papurtymą? Tiesiog paprastu nusipurtymu, standartiniu antišku niekuo neįtartinu reikalu? Na jau ne, kažkas įdomaus…
Kaip manote, ar labai keistai atrodo vaikinas šalia upelio besišnekantis su antimi? Du padarai sėdintys ant žolės, bendro turintys tik tiek, kad atsitiktinai užsimanė tą pačią dieną, tuo pačiu metu, pasinaudoti ta pačia žolyte esančia prie to paties upelio. Aš pasakyčiau keistai…
Tačiau antis man patiko. Man patiko jos grakštumas, bei orumas. Ir nors iki gulbių antims toli, šioji, rodos, to visai nejautė. Nuo šios anties spinduliavo pasitikėjimas savimi. Ši antis buvo lyderė. O du lyderiai susėdę šalia gali ir pasišnekėti, ar ne?
Taip mes sedėjom ir šnekučiavomės. Aš uždavinėdavau klausimus ir pasakojau istorijas, o antis sedėjo, kvaksėjo, kurksėjo, purtė galvą, kedenosi plunksnas ir darė kitus antiškus veiksmus. Bet man atrodė, kad ji juokiasi, pritaria, nerimauja, prieštarauja, bei tiesiog palaiko pokalbį. Ir visa tai daro su neišpasakyta gracija ir orumu. Man patiko šnekėtis su šia antimi.
- Liuce! - sušuko kažkas ir aš krūptelėjau.
Apsidairiau. Jau vakarojo ir saulė pavertė debesis apelsinų griežiniais, o dangų nudažė raudonais dryžiais. Kažkur išsilakstė paukščiai, bet aš jų visai nepasiilgau.
- Liuce! Ei! - primygtinai sušuko mergaitiškas balselis.
Atsisukau. Už nugaros, ant kalvos, stovėjo mergina. Ori, grakšti, su žavinga ugnine suknele ir dar žavingesne riesta nosyte. Jos akys buvo mėlynos. Tai buvo pati nuostabiausia mergina, kurią aš mačiau savo gyvenime.
- Ghem. Norėčiau pasakyti, kad aš visai ne Liucė, o Artūras ir dar norėčiau pakviesti ateiti čia, žemyn, bei prisijungti prie mūsų. - tariau aš.
- Ne tu Liucė, kvailiuk, o antis! Bet gerai, ateisiu. - pasakė mergina. Ir nusišypsojo…
Ko gero kiekvienas vaikinas patiria TĄ jausmą gyvenime, kai viskas aplinkui pasaulyje išnyksta ir tu matai tik vieną dalyką. Maža kas tai būtų, šalto alaus bokalas, šviežios elnienos kepsnys ar… kerinti merginos šypsena. Tokia šypsena, nuo kurios tu išsiviepi lyg kvailys ir nieko negali sau padaryti. Ar žinote kam žmonėms reikalingos ausys? Kad nesišypsotų aplink galvą… Mažai trūko, kad būčiau tai paneigęs.
- Labas! Seniai čia tu su mano antimi sėdi? Nepridarė bėdos? Liucė labai mėgsta žnaibytis! - prapliupo ji.
O aš sedėjau, žiūrėjau į ją ir negalėjau atsitokėti…
- Ei! Kvailiuk! Tu čia?
- Aaaa…. Aha. Čia. Ne ne, viskas gerai. Tavo antis - išauklėta ledi, tikrai puiki antis galėčiau pasakyti. - prakutęs išlemenau aš ir pašokau stotis. - Aš - Artūras. Malonu susipažinti. - ištiesiau jai ranką.
- Malonu ir man! - ji lengvai spūstelėjo man ranką ir staigiai griebėsi anties. - Tikiuosi nesupyksi, jeigu paimsiu Liucę? Jai reikia pavalgyti ir nusiprausti prieš einant miegoti vakare.
Aš stebėjau, kaip antis ramiai leidžiasi paimama į rankas, kaip mergina ugnine suknele lipa į kalvą. Nusišypsojau.
- Palauk! Tu man taip ir nepasakei savo vardo! - sušukau aš.
Ji atsisuko:
- Žinau. - tarė ir nusišypsojo. - Bet manau sužinosi jį per kitą mūsų susitikimą, ar ne? Juk gali truputi pakentėti!
- Eh, turbūt… O kada jis bus?
- Kada nors! - džiaugsmingai suklego ji. Tiesiog matėsi, kad jai patinka mane erzinti. Keista, tačiau visiškai nepykau. - Dairykis žalios anties, aš būsiu netoliese. - Ji mirktelėjo man, parodė liežuvį ir, paėmus antį į glėbį, džiaugsmingai nubėgo į saulėlydį. Žiūrėjau į ją, kol ji dingo už kalvos, atsidusau ir susiruošiau namo.
Lėtai patraukiau namo. Braukiau kojomis per smilgas, klausiausi kaip artėjant nakčiai svirpia žiogai. Ir mąsčiau apie Ją. Apie Jos šypseną. Ir, žinoma, apie Jos antį.
Miegojau tąnakt neramiai. Galima sakyti visai nemiegojau. Galbūt buvo kalta karšta naktis, o galbūt, tik galbūt, toji mergina. O galbūt aš tiesiog nenorėjau pripažinti fakto, jog velniškai susižavėjau ja. Meilės iš pirmo žvilgsnio nėra? Ko gero ne, bet kažkodėl ji vistiek sukosi mano galvoje.
Ir nors naktis vis gi prabėgo ir gyvenimas tesėsi toliau, niekaip negalėjau pamiršti Jos. Kadangi upelis buvo visai netoli, eidamas šalia užsukdavau pastovėti ir pasigerėti vandens čiurlenimu. Vasara buvo šilta ir gyvenimas tekėjo lengva vaga. Valgiau braškes, avietes, vakarais susitikdavau su draugais, siausdavom, keliauavom po miškus, kalbėdavomės, bei pramogaudavau. Ir vieną dieną, kai visi kažkur dingo, patraukė mane vėl gi prie upelio.
Nuėjęs atsisėdau. Išsitiesiau paslikas ant žolės, pasirąžiau ir nukreipiau žvilgsnį į dangų. Virš manęs šiūravo medžių viršūnės, o ant jų prikibę šlamėjo žali lapai. Danguje nebuvo anei vieno debesėlio, lyg juos kažkas būtų iššlavęs. Net nepajutau, kaip saulėkaitoj sumerkiau akis ir užsnūdau.
Atsibudęs pamačiau kai ką netikėto. “Antį!” jau pagalvojote Jūs, mieli skaitytojai. Ką gi, nė velnio. Šalia sedėjo voverė. Ruda, žvitri voverė pūsta uodega. Pajutus, kad pabudau, ši pradėjo čirpauti ir it pašėlus pradėjo lakstyti aplink. Užšoko ant kelių. Pabandžius pagauti, pabėgo ir įsiropštė į medį už nugaros.
“Na ką gi”, pamaniau. “Dar palauk!”. Atsistojau ir jau pasiruošiau iškrapštyti tą žulikę iš jos tvirtovės.
Ir sustingau vietoje. Ant kalvos stovėjo žalia žalia antis, ori ir grakšti, o šalia jos, nei kiek nė mažiau ori ir grakšti, stovėjo mergina ugnine suknele, kuri kerinčiai šypsojosi…
Nusišypsojau ir patraukiau link jų. O voverė nusekė ir paskos. Ir visas dangus nusidažė raudona spalva, nes kažkas suvalgė visus apelsinus…
– skiriu Piratei iš Saulės Miesto
Test post
Posted by Artūras Šlajus in Kvantuminis generatorius on June 9th, 2009
Bandom socialite wordpress plugin’ą 
Paieškomi durniai! www.laimek-iPhona.lt
Posted by Artūras Šlajus in Kvantuminis generatorius on June 9th, 2009
Rodos Lietuva nėra tokia jau didelė šalis, bet užsidirbti iš durnių galima ir čia. Vat pamačiau reklamą Facebook’e: atsakyk į 5 klausimus ir laimėk iPhone! Taip nebūna pasakysit? Na galvoju gal renka kokius statistinius duomenis, tai jiems taip pigiau atsieina. Nuėjau. Mažą ką.
Iš karto krenta į akis klausimai: “kada pagamintas iPhone? a) 2008 b) 1945 c) 1900″. I mean wtf? :))
Na o smagiausia gale. Reikia įvesti mob. nr., kad užsiregistruoti laimėjimui. Ir patvirtinti taisykles… O aš jau nujaučiu kiek durnių nežiūrės į jas…
Ir kažin kiek užsiraus?
Būkite atsargūs ir skaitykite taisykles!
Featureful ieškok.lt
Posted by Artūras Šlajus in Webas on May 25th, 2009
Šiaip visai patogiai padaryta, bet vieno dalyko nepadarė. Nėra kaip pažiūrėti ar tu žiūrėjai anketa, ar ne. Na ką gi, dėka Firefox ir Greasemonkey - dabar jau yra
Šis bei tas kai kam
Posted by Artūras Šlajus in Kūryba on May 24th, 2009
Paleisk senas svajones.
Patirk naujus sapnus.
Suraski tai, ko dar nesitikėjai Tu.
Gyvenimas juk bėga, kodėl tu ne šalia?
Jausmai užplūsta lyg audra… Gal pamažėle, gal paslapčia.
O nesuprasi niekad, ar tai tikrai gerai,
ar tai tikrai teisinga,
ar tai tikrai į gera.
O nežinosi niekad, kol nepabandysi Tu.
Patirkime šią nežinią kartu…
Juk keista, po velnių, kai viskas ritasi į nežinią.
Juk keista, po paraliais, kai sukasi gyvenimas…
Bet ką darysi juk, kad jis toks surėdytas.
Velniai nematė to, gal imkim, padarykim.
Galbūt gailėsimės, galbūt ir ne,
bet bent žinosim paslapčia nakčia,
jog mes išbandėm tai, jog mes išbandėm kelią,
kurį atradome drauge nuklydę į takelį…
- Saulėtėkio palytėtas
p.s.: nu ir ką darysi kad ne visai rimuojasi :]
Apie merginas su vaikinais
Posted by Artūras Šlajus in Auksinės mintys on May 22nd, 2009
[00:57:34] Edmundas Ščerbina: vaikinas ne firewallas galima apeiti 
